♥Mažasis Domukas♥
Šiandien nebus jokių didelių rašliavų ir pristatymų... nes kartais žodžių nereikia. Tereikia tik žiūrėti ir leisti mintims pačioms surasti tave... mažas naujai į šį pasaulį atėjęs žmogutis, kaip baltas popieriaus lapas, kuriame pradedama rašyti sava istorija...
Matuko Krikštas
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra viena iš gražiausių mano matytų bažnyčių Lietuvoje. Kiekvienas jos metras viduje yra tikras penas akims. Gal todėl ir labai mėgiama turistų. Kol laukiau Matuko ir jo šeimynos, į šią vietą vienas po kito važiavo turistiniai autobusai, o žmonės būriais plūdo į ją. Tiek kalbų įvairovės jau seniai vienoje vietoje buvau girdėjusi...
Tą dieną į Vilnių važiavau kartu su broliuku. Jau senokai mudu tik du buvom kur pabėgę nuo visų... Vieni du tik... Kelionė atrodė tokia trumpa :)
Po teisybę, kas kartą kai tenka lankytis Vilniuje, viduj stojasi ramybė - jausmas toks, lyg grįžčiau namo. Nors niekada nesu čia gyvenusi. Bet šis miestas atrodo toks artimas ir savas...
Na kaip bebūtų, šis postas yra ne apie mane ir iš debesų kilusią meilę Vilniaus miestui, bet apie mažo berniuko Matuko tapimą krikščioniu. Balti drabužėliai, skaidrios, įdėmios mėlynos akytės - atrodė jis supranta kiekvieną kunigo sakomą žodį.
Sveikinu, Matai, tapus mūsų gausios, krikščioniškos šeimos nariu!
~~~♥♥♥~~~
♥Paulytė♥
Po maždaug metukų susitikom mudvi vėl. Tie patys putlūs žandukai, nuostabiai mėlynos akytės. Tik šį kartą norint paimti ją ant rankų reikia pirma ją pagauti :) Dvi mažos kojytės tapu tapu tyrinėti aplinkinį pasaulį. Viskas įdomu, viską reikia rankytėmis pačiupinėti, paragauti, pajausti... Vienas iš didžiausių džiaugsmų yra stebėti vaiką, atrandantį pasaulį aplink save...
Šį kartą mes susitikom esant itin svarbiam reikalui - tą dieną Paulytė priėmė Krikšto Sakramentą. Bėgiodama su balta suknele po bažnyčia ji atrodė kaip mažas angeliukas. Angeliukas su kibirkštėlėmis akytėse.
4a - ate, ate mokyklėle!... Sveika Vasara :)
Antradienio rytas. Saulėta, šilta. Tikrai nuostabus rytas :) Keliauju į A.Puškino gimnaziją. Spėriu žingsniu, pro parką, besiklausydama savo ausinuko (ausinukas ir aš jau tampam nebeatskiriami paskutiniu metu) einu pas būrį vaikų. Uch, kaip bus smagu! Darau gimnazijos duris... STOP... durys neatsidaro...aaaaha... į mokyklą taip lengvai nepapulsi. Prie durų stovi didžiulė "spyna" su skaičiukais ir reikalauja kažkokio el. rakto.Bestovint ir bežiūrint į tą spyną suvokiau, kaip vis dėl to seniai aš pati baigiau mokyklą... Kiek daug (na tikrai DAUG) laiko praėjo ir kaip seniai žengiau pro savo mokyklos duris. Ta nedidelė minutė, kai stovėjau ir galvojau, kokia aš jau vis dėl to amžiuje, slinko laaabai ilgai. Ačiū dievui mane išgelbėjo mokytoja, kuri su plačia šypsena atidarė duris.
Kai į klasę pradėjo gužėti vaikai, visos blogos mintys iš karto išsisklaidė. Na, neįmanoma jaustis senam, kai aplink tave tiek jaunatviškos energijos! Tik spėk žiūrėt, spėk suktis! Šypsenos. Juokas. Klegesys.
Vaikus visada labai smagu fotografuoti. Bet ne vien todėl, kad jie būna natūralūs, atsipalaidavę ir tau telieka tik spėt pagaut tuos momentus. Bet daugiau dėl to, kad būnant su jais, tu visada pasikrauni teigiamos emocijos visai likusiai dienai. Dėl to, kad jie VIS DAR mato smulkmenose grožį ir džiaugsmą, kai mums, suaugusiems, jau tai yra tiesiog pilka kasdienybė. Vaikų pasaulis nudažytas ryškiomis spalvomis...būnant su jais išmoksti ir tu jį matyti ryškesnį.
Tad kaip visada, kavos arba arbatos puodelis ir žiūrim :) tik šį kartą ne nuotraukėles, o trumpą fotofilmuką :)
♥Uka ir Deimantas♥Love story♥
Tą sekmadienį, šiek tiek po pietų besėdint autobuse Kaunas - Vilnius ir matant besikaupiančius debesis, galvojau, kad nieko gero nebus. Dangus atrodė tuoj tuoj prapliups. Tik dar stipriau susisukau savo minkštoj autobuso sėdynėj ir įsikišau ausines, bent jau nebegirdėsiu lietaus, jei jis pasirodys...
Išlipau Žiežmariuose ir mane pasitiko šilta pavakarinė saulė... Atsukau veidą jai, giliai įkvėpiau žiedų kvapo prisisunkusio oro... "Vis dėl to bus superinis vakaras" tariau sau. Ir greit apsidairiau, ar niekas negirdėjo pačios su savim kalbančios :D "pfuuuu, viena..." Greit pasitikrinau ar viskas vietose: preparatas su stikliukais tašėj, veikia - varnelė, kortelės vietoj - varnelė, istorija galvoj - varnelė, galva ant pečių - varnelė. Jap, viskas vietoj.
Kad ši istorija bus linksma, spalvinga ir pavasariška, tiksliai žinojau. Su Diana jau buvom parengę siužetą. Tad "belikę" buvo jį tik įgyvendinti :)
Beje iš karto noriu padėkoti Ukai ir Deimantui, ačiū, kad leidot įamžinti jūsų istoriją.
Ir kolegei Dianai - ačiū, kad kiekvieną minutę pavertei malonumu :) Visada yra labai gera dirbti su žmogumi, kuris tave iš pusės žodžio supranta. Jos darbų galite pažiūrėti Di-fotografija.
O dabar kviečiu pažiūrėti kas tą sekmadienio popietę iš tikro vyko :)
Patogiai įsitaisome ir ŽIŪRIME
Meet'as. Keletas kolegų portretų...
Geriausia jautiesi tada, kai esi tarp bendraminčių.
Kai nebereikia nė sakinio pabaigt ir visi aplinkui supranta apie ką tu kalbi...
Kai esant kartu nė nepastebi, kad jau seniausia laikas namo...
Kai trumpam stojanti tyla nėra nejauki...
Kai parėjęs namo jautiesi galintis kalnus nuversti...
Kai tiesiog gera būti kartu... net jei ir esam visi skirtingi...
21-mo amžiaus vestuvių istorija ♥ 21st century wedding story
Kai išgirstat žodį "vestuvės", kas pirmiausia ateina į galvą? Balta ilga suknelė, besivelkanti žeme, pora valandų kirpykloj, betvarkant plaukus ir makiažą, jaunųjų išlydėjimas iš namų (dažnai su ašaromis), po visų ceremonijų geras balius, susėdus prie stalų, kuris dažnai nusitęsia ir į kitą dieną...Taip, mes lietuviai mokam švęst :)O dažnai ir persišvęsti (atsiprašau kalbininkų už šį naujadarą).
Bet! Juk nebūtina viską daryti, tai kaip daro kaimynas už tvoros, vien tik to dėl, kad taip visi daro. Šiandien vertinamas savitumas. Išskirtinumas ne vien dėl pačio išskirtinumo, bet kaip saviraiškos priemonė. Būdas pasakyti pasauliui, kad nebijai būti savimi ir didžiuojiesi tuo, kas esi!..
Tad po susitikimo su Diana ir Paulium, ir jų vestuvių aptarimo, aš tiesiog skriste parskridau namo. "Wau" galvojau, "Bus suuuuper linksma ir šiuolaikinė vestuvių istorija". Ir tiesą sakant rašant šį postą pagalvojau, kažin ar kas taip iki šiol ir yra daręs Lietuvoj :D (jei taip, duokit žinot, būt smagu pažiūrėt ;))
Visa istorija fotografuota vestuvių dieną. Nuo pradžios iki galo...Buvo be galo linksma. Ačiū jauniesiems, kad leido būti jų istorijos dalimi :)
Ar jau sėdit su garuojančiu kavos ar arbatos puodeliu? Jei taip, gero Jums žiūrėjimo :)
Nauja šukuosena...
Šiandien rytą mergina nusprendė pasikeisti šiek tiek. Na vis dėl to pavasaris, reikia atsinaujinti, kaip mes moterys ir darom laikas nuo laiko.Šukuosena - puikus būdas tą padaryt... Tik ne kai tau treji su puse ir kai tai darai pati :D
Kol aš eilinį rytą Matą mokinau,kuria puse reikia mautis kelnytes, kur priekis ir kur nugara, Drasita kaip ir visada nubėgo rytinio tualeto.Praėjo geros 5 minutės, Matas jau su teisingai apmautom kelnėm, rengiasi megztuką, Drasitos nėra. Megztukas aprengtas - Drasitos nėra. Einu prie tualeto durų ir klausiu "Ką darai, Drasita?". Tyla. "Drasita?!" Tyla. Kiekviena mama žino, kad tyla kur yra vaikai - laaabai blogas ženklas.Kol darau duris, viena mintis galvoj "... neduok Dieve, vėl močiutės kosmetinėj prasišlavė.." Atidarau, stovi užlipus ant tualeto dangčio su mano manikiūrinėmis žirklutėmis ji sau šukuoseną daro! Žiūri į veidrodį, akys blizga "Mama, zėk kokia gjipka.As pati padajiau. As dabaj gjazi...Migjė ij su gjipka..." Plaukų sruogelės ant žemės mėtosi... akutės blizga iš laimės...
Taip, darželis tikrai vaikų akiratį praplečia. Ir kur reikia ir kur nelabai.
O mes taip ilgai po paskutinio pasikarpymo plaukučius auginom...
Bet gal vis dėl ir į gera viskas :D Gi to pavasaris, metas atsinaujinti!
Kol aš eilinį rytą Matą mokinau,kuria puse reikia mautis kelnytes, kur priekis ir kur nugara, Drasita kaip ir visada nubėgo rytinio tualeto.Praėjo geros 5 minutės, Matas jau su teisingai apmautom kelnėm, rengiasi megztuką, Drasitos nėra. Megztukas aprengtas - Drasitos nėra. Einu prie tualeto durų ir klausiu "Ką darai, Drasita?". Tyla. "Drasita?!" Tyla. Kiekviena mama žino, kad tyla kur yra vaikai - laaabai blogas ženklas.Kol darau duris, viena mintis galvoj "... neduok Dieve, vėl močiutės kosmetinėj prasišlavė.." Atidarau, stovi užlipus ant tualeto dangčio su mano manikiūrinėmis žirklutėmis ji sau šukuoseną daro! Žiūri į veidrodį, akys blizga "Mama, zėk kokia gjipka.As pati padajiau. As dabaj gjazi...Migjė ij su gjipka..." Plaukų sruogelės ant žemės mėtosi... akutės blizga iš laimės...
Taip, darželis tikrai vaikų akiratį praplečia. Ir kur reikia ir kur nelabai.
O mes taip ilgai po paskutinio pasikarpymo plaukučius auginom...
Bet gal vis dėl ir į gera viskas :D Gi to pavasaris, metas atsinaujinti!
