Antradienio rytas. Saulėta, šilta. Tikrai nuostabus rytas :) Keliauju į A.Puškino gimnaziją. Spėriu žingsniu, pro parką, besiklausydama savo ausinuko (ausinukas ir aš jau tampam nebeatskiriami paskutiniu metu) einu pas būrį vaikų. Uch, kaip bus smagu! Darau gimnazijos duris... STOP... durys neatsidaro...aaaaha... į mokyklą taip lengvai nepapulsi. Prie durų stovi didžiulė "spyna" su skaičiukais ir reikalauja kažkokio el. rakto.Bestovint ir bežiūrint į tą spyną suvokiau, kaip vis dėl to seniai aš pati baigiau mokyklą... Kiek daug (na tikrai DAUG) laiko praėjo ir kaip seniai žengiau pro savo mokyklos duris. Ta nedidelė minutė, kai stovėjau ir galvojau, kokia aš jau vis dėl to amžiuje, slinko laaabai ilgai. Ačiū dievui mane išgelbėjo mokytoja, kuri su plačia šypsena atidarė duris.
Kai į klasę pradėjo gužėti vaikai, visos blogos mintys iš karto išsisklaidė. Na, neįmanoma jaustis senam, kai aplink tave tiek jaunatviškos energijos! Tik spėk žiūrėt, spėk suktis! Šypsenos. Juokas. Klegesys.
Vaikus visada labai smagu fotografuoti. Bet ne vien todėl, kad jie būna natūralūs, atsipalaidavę ir tau telieka tik spėt pagaut tuos momentus. Bet daugiau dėl to, kad būnant su jais, tu visada pasikrauni teigiamos emocijos visai likusiai dienai. Dėl to, kad jie VIS DAR mato smulkmenose grožį ir džiaugsmą, kai mums, suaugusiems, jau tai yra tiesiog pilka kasdienybė. Vaikų pasaulis nudažytas ryškiomis spalvomis...būnant su jais išmoksti ir tu jį matyti ryškesnį.
Tad kaip visada, kavos arba arbatos puodelis ir žiūrim :) tik šį kartą ne nuotraukėles, o trumpą fotofilmuką :)
